Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [3K-3-100-2014].docx
Bylos nr.: 3K-3-100/2014
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras 125709291 Ieškovas
Kategorijos:
2. SU PRIEVOLŲ TEISE SUSIJUSIOS BYLOS
2.2. Bylos, kylančios iš kitais pagrindais atsirandančių prievolių
2. CIVILINIAI TEISINIAI SANTYKIAI
2.5. Prievolių teisė
2.5.39. Draudimas:
2.5.39.2. Draudimo rūšys:
2.5.39.2.6. Civilinės atsakomybės draudimas:
2.5.39.2.6.1. Transporto priemonės savininko (valdytojo) civilinės atsakomybės draudimas
3. CIVILINIS PROCESAS
3.2. Procesas pirmosios instancijos teisme
3.2.6. Teismo sprendimas:
3.2.6.5. Sprendimas už akių:
3.2.6.5.3. Pareiškimas dėl sprendimo už akių peržiūrėjimo ir šio pareiškimo nagrinėjimo tvarka

Civilinė byla Nr. 3K-3-100/2014

Teisminio proceso Nr. 2-32-3-01453-2011-7 Procesinio sprendimo kategorija 73.2.6.1 (S)

 

 

 

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2014 m. kovo 19 d.

Vilnius

 

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Dangutės Ambrasienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Vinco Versecko,

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro kasacinį skundą Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro ieškinį atsakovui M. J. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 44 668,29 Lt žalos atlyginimą regreso tvarka. Ieškovas nurodė, kad Danijos Karalystėje 2007 m. liepos 21 d. įvykus eismo įvykiui turėjo atlyginti žalą Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biurui, nes atsakingu už eismo įvykį buvo pripažintas vairuotojas, vairavęs atsakovui nuosavybės teise priklausantį automobilį VW Golf, kuris įvykio dieną nebuvo draustas privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu. 

Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė ieškinį atmesti, nurodydamas, kad ieškovas nepateikė teismui įrodymų, patvirtinančių pareikšto ieškinio pagrįstumą ir dydį. Atsakovas automobilį dar 2003 metais pardavė, automobilis tik nebuvo išregistruotas. Atsakovas eismo įvykyje nedalyvavo ir apie šį nieko nežino.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Pasvalio rajono apylinkės teismas 2013 m. vasario 22 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: priteisė atsakovo ieškovo naudai 21 065,42 Lt išmokėto žalos atlyginimo. Teismas nustatė, kad 2007 m. liepos 21 d. Danijos Karalystėje įvykusio eismo įvykio metu automobilio „VW Golfvairuotojas pažeidė kelių eismo taisykles, dėl ko buvo apgadinta kita transporto priemonė „Peugeot 406“. Atsakovas paaiškino, kad automobilį dar 2003 metais pardavė ir eismo įvykio metu automobilis atsakovui nepriklausė. Įrodymų, patvirtinančių automobilio pardavimą, atsakovas nepateikė. Eismo įvykio metu automobilis „VW Golf“ buvo įregistruotas atsakovo vardu. Teismas sprendė, kad būtent atsakovas laikytinas automobilio savininku ir asmeniu, atsakingu už šio automobilio eksploatavimą, padarytą žalą. Atsakovo vardu įregistruotas automobilis „VW Golf“ eismo įvykio metu nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl ieškovas atlygino eismo įvykio metu padarytą žalą, t. y. išmokėjo Danijos Karalystės nacionaliniam draudikų biurui  žalos atlyginimą. Ieškovas pateikė įrodymus, kad regreso tvarka išmokėjo 44 668,29 Lt eismo įvykio metu turtui ir sveikatai padarytos žalos atlyginimo. Teismo nuomone, ieškovo pareiga yra ne tik pateikti įrodymus apie išmokėtą sumą, bet ir įrodymus, patvirtinančius išmokų pagrįstumą, Ieškovas pateikė teismui 2007 m. rugpjūčio 14 d. Danijos Karalystės policijos pareigūnų raportą (pranešimą) apie įvykusį eismo įvykį, kuriame nurodyta, kad eismo įvykis įvyko 2007 m. liepos 21 d., 15 val. 20 min., jo metu automobilis „VW Golf“ atsitrenkė į kito, t. y. prie sankryžos prieš pagrindinį kelią sustojusio, automobilio galą, eismo įvykio metu buvo padaryta žala automobiliams. Policijos raporte nurodyta, kad į eismo įvykį yra patekę tik du asmenys, sužeistų asmenų nėra. Po įvykusio eismo įvykio reikalavimą ieškovui dėl išmokėto žalos atlyginimo Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuras pateikė tik dėl transporto priemonės sugadinimu padarytos žalos atlyginimo. Reikalavimą sumokėti sveikatai padarytos žalos atlyginimui išmokėtą sumą Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuras ieškovui pateikė tik 2010 m. gruodžio 3 d., t. y. praėjus daugiau kaip trejiems metams po įvykusio eismo įvykio. Ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad eismo įvykio metu buvo sužeisti žmonės. Teismas nurodė, kad prašymo rinkti negalimus gauti įrodymus ieškovas nepateikė, o teismas tokiose bylose nėra aktyvus renkant įrodymus. Teismas laikė neįrodyta, kad ieškovo išmokėta 23 602,87 Lt išmoka už žalos sveikatai atlyginimą priežastiniu ryšiu yra susijusi su 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykiu. Teismas padarė išvadą, kad dėl sveikatos sutrikdymo išmokėtos žalos atlyginimo suma ieškovui nepriteistina. 

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi bylą pagal ieškovo ir atsakovo apeliacinius skundus, 2013 m. birželio 10 d. sprendimu panaikino Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą ir priėmė naują sprendimą – ieškinį atmetė. Teisėjų kolegija nustatė, kad dėl D. K., vairavusio automobilį VW Golf“, kaltės 2007 m. liepos 21 d. Danijos Karalystėje įvyko eismo įvykis. Šis automobilis eismo įvykio metu buvo įregistruotas Lietuvoje atsakovo vardu ir įvykio dieną nebuvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu. Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras pagal Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuro pateiktas sąskaitas 2009 m. gegužės 11 d. ir 2011 m. sausio 26 d. pervedė 44 668,29 Lt draudimo išmokas už transporto priemonės apgadinimą ir asmens sužalojimą. Pagal ieškovo pateiktą pretenziją atsakovas išmokėtų draudimo išmokų neatlygino. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis suteikia teisę Biurui reikalauti iš atsakingo už eismo įvykį asmens grąžinti dėl žalos išmokėtas draudimo išmokas, jei žala padaryta kitoje Europos Sąjungos valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone. Pagal bendrąsias įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles ieškovas, pareikšdamas reikalavimą atlyginti žalą, privalo įrodyti atsakovo neteisėtus veiksmus, žalos padarymo faktą ir dydį, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos padarymo. Ieškovas, įrodinėdamas atsakovo deliktinę atsakomybę, byloje pateikė Danijos Karalystės policijos pranešimą apie eismo įvykį, Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuro sąskaitas dėl turtinės žalos bei žalos, padarytos asmens sveikatai. Prašydamas atlyginti 21 065,42 Lt žalą, padarytą nukentėjusiojo transporto priemonei, ieškovas nepateikė jokių duomenų, kokie konkrečiai sugadinimai 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykio metu buvo padaryti nukentėjusiam automobiliui. Iš pateikto Danijos Karalystės policijos pranešimo apie eismo įvykį matyti, kad atsakovo vardu įregistruotas automobilis atsitrenkė į priekyje važiavusį automobilį. Nurodoma, kad padaryta nedidelių sugadinimų, tačiau neaišku, kokie konkretūs automobilio apgadinimai padaryti įvykio metu. Iš pranešimo matyti, kad nukentėjęs asmuo nurodė, jog įvykio metu padaryta nedidelė  materialinė žala. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nepateikti duomenys, kokie remonto darbai buvo atlikti, sprendė, jog ieškovas neįrodė šios žalos dydžio pagrįstumo (CPK 178 straipsnis, CK 6.249 straipsnis), taip pat nurodė, kad, nesant duomenų apie nukentėjusiojo automobilio  apgadinimus, nėra pagrindo pripažinti, jog automobiliui padaryta žala susijusi su 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykiu, t. y. kad egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir padarytos žalos (CK 6.247 straipsnis). Teisėjų kolegija nurodė, kad, vertinant ieškovo reikalavimą atlyginti išmokėtas draudimo išmokas dėl asmens sveikatos sužalojimo, taip pat konstatuotina, jog byloje nepateikta pakankamų įrodymų, patvirtinančių 23 602,87 Lt draudimo išmokos pagrįstumą (CPK 12, 178 straipsniai). Byloje nėra duomenų, kad 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykyje nukentėjo fiziniai asmenys. Iš raporto apie eismo įvykį matyti, kad sužeistų asmenų nėra. Be to, nurodoma, kad  automobilį vairavo H. S., tačiau iš  ieškovo pateiktų duomenų matyti, kad žalos sveikatai atlyginimas yra išmokėtas M. A. M. M., nors duomenų, kad ji važiavo transporto priemone, nėra. Be to, iš pateiktų dokumentų matyti, jog  nukentėjusioji anksčiau yra patyrusi gamybines traumas ir neaišku, kokius konkrečiai sužalojimus ji patyrė 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykio metu ir ar šie tiesiogiai susiję su įvykiu. Teisėjų kolegijos nuomone, tai, kad Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuro reikalavimo atlyginti draudimo išmokas dėl asmens sveikatos sužalojimo numeris sutampa su reikalavimo atlyginti išmoką dėl transporto priemonės apgadinimo numeriu, nėra pakankamas pagrindas spręsti dėl žalos, sužalojus sveikatą, pagrįstumo ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos buvimo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovas neįrodė ir nepagrindė pakankamais įrodymais 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykio metu padarytos žalos asmens sveikatai dydžio bei priežastinio ryšio, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo reikalavimą atlyginti žalą dėl asmens sveikatos sužalojimo regreso tvarka (CPK 178, 185 straipsniai). Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad šiuo atveju nėra kvestionuojamas Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuro sprendimas išmokėti draudimo išmokas dėl 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykio. Tačiau regreso teisė į žalą padariusį asmenį įgyvendinama pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ir ieškovas neatleidžiamas nuo pareigos įrodyti visas deliktinei atsakomybei taikyti būtinas sąlygas. Teisėjų kolegija nurodė, kad teismas neturi pagrindo besąlygiškai vadovautis kitos valstybės nacionalinio draudikų biuro pateiktais dokumentais, pagrindžiančiais tik draudimo išmokų sumokėjimą nukentėjusiems asmenims, nes, prašant regreso tvarka priteisti žalą, jos dydis turi būti įrodytas. Teisėjų kolegija nurodė, kad ieškovas neįrodė prašomos priteisti žalos dydžio, priežastinio ryšio, todėl ieškinys atmestinas.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Kasacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Teismai, nagrinėdami civilinę bylą, neatsižvelgė į kitose valstybėse eismo įvykių metu padarytų žalų administravimo, įrodymų rinkimo bei pateikimo, draudimo išmokos mokėjimo bei atgręžtinio reikalavimo teisės įgyvendinimo ypatumus, dėl ko padarė esminių materialiosios teisės normų pažeidimų (Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnis, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17, 23 straipsniai). Kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių aplinkybių tyrimo bei žalos nustatymo ir jos atlyginimo specifiką lemia eismo įvykio valstybės žaliosios kortelės sistemos narės nacionaliniai teisės aktai. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras pateikia eismo įvykio kaltininko vairuotos transporto priemonės registracijos valstybės nacionaliniam draudikų biurui reikalavimą tik po to, kai: įvertinus eismo įvykio aplinkybes, konstatuoja atitinkamos transporto priemonės vairuotojo kaltę dėl eismo įvykio (Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnio 1, 4 punktai); nustato eismo įvykio metu padarytos žalos dydį bei išmoka draudimo išmokas nukentėjusiems asmenims (Biurų tarybos vidaus nuostatų 3 straipsnio 1, 4 punktai, 5 straipsnio 1 punktas, Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalis). Teismai neatsižvelgė į aplinkybę, kad eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras (šiuo atveju Danijos Karalystės nacionalinis draudikų biuras) eismo įvykių metu padarytas žalas administruoja visiškai savarankiškai, vadovaudamasis eismo įvykio šalyje galiojančiais įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais atsakomybę bei žalos atlyginimą nukentėjusiems asmenims. Eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje taikomų teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu. Be to, ir Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 17 straipsnio 5 dalyje aiškiai nurodyta, kad ieškovo išmoka eismo įvykio metu padarytą žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui mokama atsižvelgiant ne tik į Biurų tarybos vidaus nuostatus, bet ir į tos valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus. Ieškovas neaiškina kitos valstybės nacionalinių teisės aktų bei savarankiškai nenustatinėja kitose valstybėse įvykusių eismo įvykių kaltininkų ar eismo įvykio metu padarytos žalos dydžio, o vadovaujasi tik eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateikta informacija. Šiuo atveju Danijos Karalystės nacionalinis draudikų biuras nustatė eismo įvykio faktą, administravo žalą, nustatė žalos dydį bei, ją atlyginęs, pateikė reikalavimą ieškovui. Būtent Danijos Karalystės nacionalinis draudikų biuras, o ne ieškovas yra tas subjektas, kuris įvertina eismo įvykio metu padarytą žalą. Biurų tarybos vidaus nuostatai ieškovui nenumato pareigos ar procedūros, kurią įgyvendinant jis galėtų paveikti Danijos Karalystės nacionalinio draudikų sprendimus, priimamus administruojant žalą, ar priversti pateikti įrodymus nacionaliniam teismui. Pagal Biurų tarybos vidaus nuostatų 5 straipsnio 4 punktą, transporto priemonės registracijos nacionaliniam draudikų biurui pareikalavus, laiku atsiunčiami patvirtinamieji dokumentai, įskaitant objektyvius įrodymus, kad nukentėjusių asmenų žala buvo atlyginta, tačiau dėl to neturi būti uždelstas išlaidų atlyginimas. Kas yra „patvirtinamieji dokumentai, savo valstybės vardu  sprendžia pats eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras, kuris administruoja žalą, nes, minėta, eismo įvykio valstybės nacionalinis draudikų biuras yra išimtinai kompetentingas spręsti visus klausimus, susijusius su eismo įvykio šalyje galiojančių teisės aktų aiškinimu ir žalos administravimu. Šiuo atveju ieškovas pateikė teismui visus dokumentus, kuriuos atsiuntė Danijos Karalystės nacionalinis draudikų biuras. Atsižvelgdamas į Danijos Karalystėje galiojančių teisės aktų nuostatas, Danijos Karalystės nacionalinis draudikų biuras aiškiai pasisakė, kad: policininkai neturi medicininio išsilavinimo ir todėl dokumentuose jie surašo tik tai, ką mato bei ką pasakoja eismo įvykio dalyviai (t. y. tik konstatuoja akivaizdžias faktines aplinkybes); kaklo traumos požymių dažniausiai negalima pastebėti anksčiau nei po poros dienų po eismo įvykio; minėto eismo įvykio metu padarytos žalos bei jos atlyginimo klausimai dar nėra galutinai išspręsti, t. y. dar galimi ir papildomi reikalavimai dėl asmens žalos; pagal Danijos Karalystės nacionalinius teisės aktus, reglamentuojančius asmens duomenų apsaugą, Danijos Karalystės nacionalinis draudikų biuras negali atsiųsti tokių dokumentų, kaip ligos istorija, medicininė pažyma ir panašiai, atsiunčiami tik mokėjimo dokumentai. Ieškovo nuomone, teismai nepagrįstai neatsižvelgė į Danijos Karalystės vardu veikiančio Danijos Karalystės nacionalinio draudikų biuro, turinčio išimtinę kompetenciją administruoti Danijos Karalystėje įvykusio eismo įvykio metu padarytą žalą, paaiškinimus ir žalos administravimo klausimus reglamentuojančių Danijos Karalystės teisės aktų nuostatas.

2. Teismai, vertindami ieškovo pateiktus įrodymus, padarė esminių proceso teisės normų pažeidimų. CPK 176 straipsnio 1 dalyje teigiama, kad įrodinėjimo tikslas tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įstatymas nereikalauja, kad civilinėje byloje teismas būtų visiškai įsitikinęs dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo. Tai reiškia, kad faktas gali būti pripažintas įrodytu, jeigu šalies, kuri juo remiasi, pateikti įrodymai leidžia daryti labiau tikėtiną išvadą jį esant, nei jo nesant (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. D. v. T. E., bylos Nr. 3K-3-516/2004). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo lieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus. Taigi įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką ir pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą bei susiformavusią kasacinio teismo praktiką nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų nėra absoliučiai jokių abejonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. Š. v. Lietuvos Respublikos knygų prekybos valstybinės firmos “Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „AAA“ v. Lietuvos Respublikos valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002). Civilinis procesas paremtas rungimosi principu. Atsakovo nesutikimas su žalos dydžiu savaime nėra pagrindas nesivadovauti ieškovo pateiktais įrodymais dėl žalos apimties ir dydžio, o atsakovui nepateikus  jo abejones, teiginius ar aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, juos laikyti neįrodytais. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę,  kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją - neįrodyta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB draudimo kompanija „PZU Lietuva“ v. UAB „SDG“, bylos Nr. 3K-3-528/2010). Šiuo atveju ieškovas pateikė Danijos Karalystės vardu veikiančio Danijos Karalystės nacionalinio draudikų biuro reikalavimus, Danijos Karalystės teise pagrįstus paaiškinimus dėl eismo įvykio aplinkybių ir žalos dydžio nustatymo bei atliktus draudimo išmokų mokėjimus pagrindžiančius dokumentus, kurie vertintini kaip oficialieji rašytiniai įrodymai, turintys didesnę įrodomąją galią (CPK 197 straipsnio 2 dalis). Atsakovas neginčijo nei aptariamo eismo įvykio, nei žalos padarymo faktų. Nustatytos eismo įvykio aplinkybės akivaizdžiai patvirtina, kad aptariamo eismo įvykio metu buvo padaryta žala. Ieškovo nuomone, šioje byloje buvo ir yra visos teisinės prielaidos pagrįstai ir teisėtai išvadai, kad byloje surinkti įrodymai labiau pagrindžia nei paneigia ieškovo reikalavimą ir jo dydį, padaryti.

3. Žemesnės instancijos teismai yra priėmę ne vieną sprendimą analogiškose bylose, kuriose buvo atsižvelgta į ieškovo argumentus. Kai analogiškose bylose priimami skirtingi teismų sprendimai, yra poreikis formuoti vienodą teismų praktiką. Žaliosios kortelės sistema tai valstybių tarpusavio sutarčių pagrindu pagrįsta sistema, kuri užtikrina, kad valstybėje žaliosios kortelės sistemos narėje įvykusio eismo įvykio metu asmenų patirta žala būtų atlyginta, nepriklausomai nuo to, kad eismo įvykį sukėlęs asmuo yra iš užsienio. Vienas pagrindinių transporto priemonių ir valdytojų civilinės atsakomybės draudimo instituto tikslų užtikrinti per eismo įvykį nukentėjusios šalies teisę į patirtos žalos atlyginimą. Tai pasiekti svarbu ne tik nacionaliniu, bet ir visos ES mastu tam, kad kiltų kuo mažiau kliūčių laisvam asmenų judėjimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Seesam Insurance AS v. A. P., bylos Nr. 3K-3-499/2012). Ieškovas dar 2003 m. spalio 15 d. tapo žaliosios kortelės sistemos dalyviu, įpareigotu atlyginti eismo įvykyje nukentėjusių asmenų patirtą žalą, kai transporto priemonė, kuri šią žalą sukėlė, yra registruota ieškovo valstybėje. Be to, pažymėtina, kad ieškovas vykdo viešąją socialinės apsaugos funkciją ir šia apimtimi yra laikomas horizontalaus funkcinio lygmens socialinės apsaugos partneriu socialinio draudimo įstaigoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. balandžio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius v. V. M., bylos Nr. 3K-3-198/2009). Ieškovas neturi teisės nuspręsti, ar atlyginti eismo įvykio valstybės nacionalinio draudikų biuro pateiktą reikalavimą, o yra įpareigotas atlyginti tokį reikalavimą per du mėnesius nuo reikalavimo pateikimo dienos. Priešingu atveju ieškovui automatiškai skaičiuojami 12 procentų per metus dydžio delspinigiai (Biurų tarybos vidaus nuostatų 5 straipsnio 4 punktas). O atsakingi už eismo įvykį ir jo metu padarytą žalą asmenys (šiuo atveju – ir atsakovas) turi galimybę eismo įvykio šalies teisės aktuose įtvirtintais terminais ir tvarka ginčyti atitinkamų tos šalies institucijų nustatytus tiek eismo įvykio aplinkybes bei atsakomybę, tiek žalos padarymo faktą bei jos dydį.

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovas prašo apeliacinės instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o kasacinį skundą atmesti; nurodo tokius nesutikimo su kasaciniu skundu argumentus:

1. Atsakovo nuomone, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad Danijos Karalystės draudikų biuro sprendimas išmokėti draudimo išmokas nėra kvestionuojamas, tačiau, teikdamas regresinį reikalavimą atsakovui, ieškovas privalėjo įrodyti visas civilinės atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus, kaltę, žalą, priežastinį ryšį. Net ir po naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teisme (keleto laiškų el. paštu, nepasirašyto rašto advokatų kontorai bei neinformatyvios ištraukos apie gydytojų įkainius), akivaizdu, kad ieškovas byloje nepateikė įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį, kaip pagrįstai nurodė apeliacinės instancijos teismas.

2. Atsakovas nurodo, kad eismo įvykio, jo aplinkybių bei žalos padarymo fakto ginčyti neturėjo galimybės. Apie 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykį atsakovas sužinojo tik 2011 metais, o transporto priemonę perleido dar 2003 metais. Deja, atsakovas tinkamai neįformino pirkimopardavimo sandorio (transporto priemonė perleidimo metu buvo nevažiuojanti), kas pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus ir suformuotą teismų praktiką tapo pagrindu ieškovui teikti regresinį reikalavimą. Atsakovui nieko nėra žinoma apie eismo įvykio aplinkybes, transporto priemones vairavusius asmenis, padarytą žalą, nukentėjusius asmenis, sužalojimų pobūdį. Atsakovo nuomone, ieškovo teiginiai, kad jis turėjo teisę eismo įvykio šalies teisės aktuose nurodytais terminais ir tvarka ginčyti eismo įvykio aplinkybes, atsakomybę bei žalos dydį, o to nepadaręs neva pripažino eismo įvykio aplinkybes, žalos faktą bei dydį ir savo atsakomybę, yra nepagrįsti.

3. Ieškovas byloje nepateikė iš esmės jokių įrodymų dėl žalos nukentėjusiam asmeniui (jei toks apskritai buvo), nebuvo nurodyti tokio asmens duomenys, patirti sužalojimai, gydymo laikotarpis ir pan., taip pat nebuvo pateikta jokių duomenų apie sugadintą transporto priemonę: neaiškūs jos pagaminimo metai, vertė, sugadintos detalės, jų remonto galimybės ir pan. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl priežastinio ryšio egzistavimo tarp 2007 m. liepos 21 d. eismo įvykio ir reikalaujamo atlyginti žalos dydžio. Tai, kad Danijos Karalystės draudikų biuras 2013 m. kovo 1 ir 8 d. el. laiškuose (jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme) nurodo negalintis atsiųsti dokumentų dėl žalos asmeniui, nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas yra atleidžiamas nuo pareigos įrodyti žalos dydį. Atsakovas pats nedalyvavo eismo įvykyje, apie jį nieko nežinojo iki 2011 metų, o automobilio nėra matęs nuo 2003 metų, kai jį, kaip metalo laužą, Danijos Karalystėje perleido kitam asmeniui. Atsakovas pripažįsta, kad tinkamai neįformino transporto priemonės perleidimo, tačiau tai nesudaro pagrindo teigti, jog ieškovas, reikalaudamas atlyginti žalą, neturi pareigos įrodyti kitų civilinės atsakomybės sąlygų: žalos dydžio ir priežastinio ryšio.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl Transporto priemonių draudikų biuro sumokėtos kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui išmokos išreikalavimo pagal atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį

 

Vykdydamas kasacijos funkciją, kasacinis teismas vadovaujasi bylą išnagrinėjusių žemesniųjų instancijų teismų nustatytomis aplinkybėmis ir pats nenustatinėja bylos faktinių aplinkybių (CPK 353 straipsnis 1 dalis). Bylos faktinės aplinkybės yra materialiosios teisės normų taikymo pagrindas, todėl kasacinis teismas, aiškindamasis, ar teismai teisingai taikė materialiosios teisės normas, gali analizuoti fakto klausimus įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo aspektu.

Nagrinėjamoje byloje teismų nustatytos, kasaciniam teismui šalių pateiktais procesiniais dokumentais iš esmės neginčijamos aplinkybės, kad dėl 2007 m. liepos 21 d. Danijos Karalystėje įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrė atsakovui nuosavybės teise įregistruotas, privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdraustas automobilis „VW Golf“ bei kito asmens vairuojamas automobilis „Peugeot 406“ metu buvo padaryta žala; kaltu dėl eismo įvykio pripažintas atsakovui nuosavybės teise priklausantį automobilį vairavęs asmuo; neįrodyta, kad nuosavybės teisę į automobilį atsakovas yra perleidęs; Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuras yra išmokėjęs žalos atlyginimą, šią išmoką ieškovas Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras regresiniu reikalavimu siekia prisiteisti iš neįvykdžiusio pareigos sudaryti draudimo sutartį asmens – atsakovo.

Kasacine tvarka skundžiamu apeliacinės instancijos teismo procesiniu sprendimu  ieškovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro regresinis reikalavimas neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį asmeniui – atsakovui atmestas, nes ieškovas neįrodė atsakovo deliktinei atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų. Teismo teigimu, Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuro pateikti dokumentai nors ir patvirtina draudimo išmokų išmokėjimo nukentėjusiems asmenims faktą, tačiau neįrodo regreso tvarka prašomos priteisti žalos dydžio. Kasatorius, nesutikdamas su apeliacinės instancijos teismo išvada nustatant šalims įrodinėjimo pareigą, t. y. bylos atveju ieškovo pareigą įrodyti žalos dydį, nurodo, kad iš Danijos Karalystės transporto priemonių draudikų biuro gauti dokumentai apie išmokėtos žalos dydį yra pakankami, nes pagal įvykio valstybėsžaliosios kortelės sistemos narės nacionalinius teisės aktus nacionalinis draudikų biuras administruoja žalą, nustato žalos dydį, o išmokėjus žalą nukentėjusiems asmenims dokumentų, patvirtinančių apie išmokėtas sumas, pateikimas transporto priemonės, kuria padaryta žala, registracijos nacionaliniam draudikų biurui yra pakankamas įrodymas regresiniam reikalavimui patenkinti. Taigi nagrinėjamoje byloje aktualūs poreikio nustatyti užsienio teisės turinį, kai Transporto priemonių draudikų biuras sumoka išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui ir pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį bei įrodinėjimo pareigos paskirstymo ir įrodymų pateikimo pakankamumo klausimai.

Kasacinis teismas pagal jam įstatymu nustatytą kompetenciją formuodamas vienodą teismų praktiką yra pasisakęs dėl nagrinėjamoje byloje aktualių klausimų. Draudikų biurų santykių pobūdis atskleistas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 28 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Seesam Insurance AS v. A. P., bylos  Nr. 3K-3-499/2012, kurioje konstatuota, kad motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo reglamentavimu siekiama užtikrinti nukentėjusio asmens interesus nepriklausomai nuo to, kurioje valstybėje yra apdrausta transporto priemonė, sukėlusi eismo įvykį, bei kur – nukentėjusio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos ar kitoje valstybėje – įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis. Šioje nutartyje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana, bylos Nr. 3K-3-24/2014, pasisakyta dėl nagrinėjamos bylos atveju aktualios žaliosios kortelės sistemos funkcionavimo bei nacionalinių draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimo sąlygų, kurias nustato Biurų tarybos vidaus nuostatai (toliau – Bendradarbiavimo nuostatai). Pastarojoje byloje kolegija išaiškino, kad Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymu įgyvendintos 2009 m. rugsėjo 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2009/103/EB dėl motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo patikrinimo (toliau – Direktyva 2009/103/EB) nuostatos. Pagal TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas nacionalinis draudikų biuras išmoka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims, kai žala padaryta Europos Sąjungos (ES) valstybėje narėje neapdrausta transporto priemone, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikoje. Biuras išmoką dėl kitoje ES valstybėje narėje nukentėjusiems tretiesiems asmenims padarytos ir administruotos žalos išmoka žalą atlyginusiam kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui atsižvelgiant į Bendradarbiavimo nuostatus ir valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojančius teisės aktus (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 5 dalis). Įstatymu Biurui nustatyta pareiga išmokėti kitos ES valstybės narės žalos atlyginimo institucijai jos reikalaujamą sumą, sumokėtą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, ir nustatytą atlygį už žalos administravimą, jei kaltininko, kurio transporto priemonės įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, civilinė atsakomybė nebuvo apdrausta (TPVCAPDĮ  17 straipsnio 6 dalies 2 punktas). Vadovaujantis TPVCAPDĮ 23 straipsnio 1 dalimi Biuras turi teisę reikalauti, kad atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, grąžintų dėl padarytos žalos išmokėtą sumą, jei ji išmokėta pagal TPVCAPDĮ  17 straipsnio 1 dalies 1 punktą.  Taip pat teisėjų kolegija išaiškino, kad Bendradarbiavimo nuostatai skirti nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams reguliuoti, tai įtvirtinta ir TPVCAPDĮ 2 straipsnio 13 dalyje, kur nurodyta, kad Bendradarbiavimo nuostatai yra Biurų tarybos patvirtintos nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykių taisyklės. Atsižvelgiant į tai, Bendradarbiavimo nuostatai reguliuoja tik nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykius ir nėra tiesiogiai taikytini nacionalinių draudikų biurų ir trečiųjų asmenų santykiams. Teisėjų kolegija pirmiau nurodytoje nutartyje akcentavo, kad nei TPVCAPDĮ, nei Direktyvos 2009/103/EB nuostatose nenurodyta, kad, atlyginus kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui šio išmokėtą žalą, Biurui iš žalą padariusio asmens šios sumos būtų priteistos nevertinant jų pagrįstumo. Tokios teisės nesukuria ir tai, kad Biuras negali daryti įtakos kito nacionalinio biuro atliekamam tyrimui. Iš Bendradarbiavimo nuostatų, taikomų nacionalinių draudikų biurų tarpusavio santykiams, matyti, kad dėl žalos atlyginimo sprendžiantis biuras, kurio veiklos teritorijoje įvyko autoavarija, vienvaldiškai sprendžia visus reikalus, susijusius su žalos sureguliavimu ir, tuo atveju, kai žala padaryta neapdrausta transporto priemone, informuoja Biurą, o ne už žalos atsiradimą atsakingą asmenį. Tik esant aiškiam Biuro ar draudiko pageidavimui, prieš priimdamas sprendimą žalos sureguliavimo klausimą sprendžiantis nacionalinis draudikų biuras informuoja draudiką arba Biurą. Kadangi atsakingas už žalos padarymą asmuo arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti draudimo sutartį, draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir todėl neturi galimybės išdėstyti savo pozicijos dėl valstybės, kurioje įvyko eismo įvykis, teisės aktų taikymo, tai teismas, nagrinėdamas ginčą, kuriame Biuras siekia išieškoti kitam nacionaliniam draudikų biurui pagal Bendradarbiavimo nuostatus atlygintą žalą, turi iš esmės vertinti  atsakovu patraukto asmens prieštaravimus. Teisė į teisminę gynybą, garantuota tiek nacionalinių, tiek tarptautinių teisės aktų (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, EŽTK 6 straipsnio 1 dalis, CPK 5 straipsnio 1 dalis), turi būti užtikrinta ne tik ieškovui, bet ir atsakovui, suteikiant jam efektyvią galimybę gintis nuo pareikšto reikalavimo. Taigi iš pirmiau nurodytų teisės aktų nuostatų išplaukiantis draudikų biurų tarpusavio bendradarbiavimas, dėl kurio Biuras pasitiki kitos valstybės narės biuro atliktu žalos administravimu, jo atliktu eismo įvykio šalies teisės aktų taikymu ir dėl to automatiškai atlygina visas mokėtinas sumas, negali būti besąlygiškai išplėstas ir dėl trečiųjų asmenų, nedalyvaujančių biurų tarpusavio santykiuose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. vasario 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos transporto priemonių draudikų biuras v. UAB „Beljana, bylos Nr. 3K-3-24/2014). Taigi pagal formuojamą praktiką nagrinėjamo pobūdžio bylose, kada ieškovas – Transporto priemonių draudikų biuras sumokėjęs išmoką kitos valstybės nacionaliniam draudikų biurui  pareiškia atgręžtinį reikalavimą asmeniui, neįvykdžiusiam pareigos sudaryti draudimo sutartį, vien ieškovo pateikti duomenys apie faktą, kad kitos valstybės nacionalinis draudikų biuras išmokėjo nukentėjusiems asmenims žalos atlyginimą, negali būti pripažinti pakankamais ir patikimai pagrindžiančiais padarytos žalos sudedamąsias dalis ir atitinkamai žalos dydį, kada atsakingas už žalą asmuo draudikų biurų tarpusavio santykiuose nedalyvauja ir žalos dydžio nepripažįsta.

Tačiau, minėta, teismų nustatyta ir neginčijama, kad dėl 2007 m. liepos 21 d. Danijos Karalystėje įvykusio eismo įvykio, kurio metu susidūrė atsakovui nuosavybės teise įregistruotas, privalomuoju transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu neapdraustas automobilis „VW Golf“ bei kito asmens vairuojamas automobilis „Peugeot 406“,  buvo padaryta  žala. Dėl to apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atmesti visus ieškovo reikalavimus atlyginti žalą tokiu atveju, kada žalos padarymo faktas nustatytas, prieštarauja įstatymu nustatytai asmens pareigai laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų žalos kitam asmeniui, o žalą padarius ją atlyginti (CK 6.263 straipsnis).

Byloje iš esmės nevyko įrodinėjimo procesas dėl padarytos žalos sudedamųjų dalių, ieškinys atmestas dėl priežastinio ryšio ir reikalaujamos atlyginti žalos dydžio neįrodymo, kada ieškovas reikalavimą grindė iš esmės tik kitos šalies draudikų biuro pateiktais dokumentais, patvirtinančiais žalos atlyginimo nukentėjusiems asmenims išmokėjimo faktą, kurie pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką nėra pakankami visoms civilinės atsakomybės sąlygoms nustatyti, nes tretiesiems asmenims nėra  privalomi draudikų tarpusavyje pasiekti susitarimai. Pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką nagrinėjamos kategorijos bylose pareiga įrodyti žalos dydį ir priežastinį ryšį tenka regresinį reikalavimą reiškiančiam ieškovui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje iš esmės nevyko įrodinėjimo procesas dėl visų civilinei atsakomybei taikyti būtinų sąlygų, žalos padarymo faktas buvo nustatytas, o kasacinio teismo išaiškinimai dėl įrodymų pakankamumo tokio pobūdžio bylose dar nebuvo priimti šią bylą nagrinėjant žemesnės instancijos teismuose, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 346 straipsnis 2 dalis 1 punktas).         

 

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

 

Kasacinis teismas patyrė 18,35 Lt išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 19 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl nurodytų, taip pat šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93 straipsnis).

  

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 360 ir 362 straipsniais,

 

n u t a r i a :

 

Pasvalio rajono apylinkės teismo 2013 m. vasario 22 d. sprendimą ir Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. birželio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti Pasvalio rajono apylinkės teismui.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                    Dangutė  Ambrasienė

 

 

Virgilijus Grabinskas

 

 

Vincas Verseckas

                                                       


Paminėta tekste:
  • CPK
  • CK
  • CPK 176 str. Įrodinėjimas
  • CPK 197 str. Rašytiniai įrodymai
  • 3K-3-499/2012
  • 3K-3-198/2009
  • CPK 353 str. Bylos nagrinėjimo ribos
  • 3K-3-24/2014
  • CPK 5 str. Teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos
  • CK6 6.263 str. Pareiga atlyginti padarytą žalą
  • CPK 346 str. Įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarčių peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindai
  • CPK 93 str. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas